Fasadas, fasado apdaila

Fasadu vadinama pastato sienos išorinė pusė su durimis, langais, balkonais, kolonomis, mansardomis, frontonais ir kitais elementais. Galima išskirti pagrindinį, šoninį, galinį fasadą pagal jo paskirtį. Pagal orientaciją skiriami rytų, vakarų, pietų ir šiaurės fasadai, pagal išdėstymą – gatvės bei kiemo. Kartais fasadu vadinamas tik gausesne puošyba išsiskiriantis pagrindinis fasadas.

Pastatų, jų konstrukcijų ir detalių paviršių dailinimas arba padengimas kitomis medžiagomis vadinamas apdaila. Apdaila suteikia dekoratyvumo, gerina kai kurias technines savybes, t. y. gali padidinti atsparumą drėgmei, šalčiui, sumažinti šilumos ar garso laidumą. Pastatų apdaila gali būti išorinė, kai gerinama konstrukcijų išvaizda ir atsparumas atmosferos poveikiui ir vidinė, kai gražinamos patalpos, izoliuojama šiluma, garsas, drėgmė.

Išorinės (fasadinės) pastatų sienos tinkuojamos paprastuoju arba dekoratyviuoju tinku, dažomos, padengiamos akmens, keramikos, stiklo apdailos plytelėmis ar plokštėmis, aliuminio lakštais. Fasadas gali būti iš modulinių spalvotų plytų mūro, specialiuose klojiniuose lieto betono, kurie yra savaime dekoratyvūs ir papildomos apdailos nereikalauja.

Išskirtinių (unikalių) pastatų stogai, kai kurios architektūros detalės dengiamos nerūdijančių spalvotųjų metalų lakštais ir plokštėmis. Unikalių pastatų apdailai kartais naudojami ir monumentaliosios bei dekoratyvinės dailės kūriniai: freskos, bareljefai, grafitas, metalo plastika.

Natūralaus akmens blokų ir plokščių paviršius apdailinamas mechaninėmis priemonėmis – šlifuojamas, poliruojamas, šiurkštinamas, tašant, apskaldant kaltu ar plaktuku. Šlifuotas paviršius yra matinis, poliruotas blizga, tokiais būdais dailinami gražaus rašto ir spalvos akmenys. Po vienspalvio paviršiaus šiurkštinimo, be rašto akmens paviršius įgauna uolinę, rupią ar glotnią faktūrą.

Pastatų šiltinimas – tai papildomos šilumos izoliacijos įrengimas anksčiau statytų pastatų atitvaroms, kurių šiluminė varža yra per maža. Pastatų išorinės sienos gali būti šiltinamos iš išorės arba iš vidaus. Šiltinimas iš išorės yra patikimesnis, be to, panaudojus įvairias apdailos priemones gali būti keičiama išorės pastato fasadų išvaizda. Nors ir yra brangesnis (reikia įrengti pastolius), išorės sienų šiltinimas yra dažniau naudojamas. Sienos iš vidaus šiltinamos retai, nes toks šiltinimo būdas sumažina patalpos plotą, kita vertus, tarp laikančiosios konstrukcijos ir šiltinamojo sluoksnio kondensuojasi drėgmė, kuri gali sugadinti konstrukcijas.

Šiltinant išorines sienas, iš pradžių paruošiamas paviršius: nuimami lietvamzdžiai, kitos detalės, nuvalomi nešvarumai, seni dažai, atšokęs tinkas, paviršius nuplaunamas, užtaisomi nelygumai cemento skiediniu ar specialiu mišiniu. Sienos apačioje tvirtinamas laikantysis cokolinis metalinis laivelis ir specialiais klijais ant sauso paviršiaus klijuojamos šilumos izoliacijos plokštės, kurių sandūros skirtingose eilėse neturi sutapti. Šilumos izoliacijos plokštės dar gali būti tvirtinamos smeigėmis ir turi būti padengtos armuoto stiklaplastikio tinkleliu ir specialaus glaisto sluoksniu. Ant tokio paviršiaus kaip fasado apdaila dažniausiai dedamas dekoratyvusis tinkas ir keraminės plytelės.