Gamtos apsauga, aplinkos apsauga

Gamtos apsauga arba dar kitaip vadinamoji gamtosauga (aplinkos apsauga, aplinkosauga) – tai teisinių, biologinių, technologinių ir kitokių priemonių bei etninių pažiūrų ir veiksnių sistema, kuri padeda reguliuoti visuomenės ir gamtos santykį, sąveikai palaikyti tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos.

Aplinkosauga padeda racionaliai naudoti bei atkurti gamtinius (gamtos) išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo tiesioginio ar netiesioginio ūkinės veiklos kenksmingo poveikio padarinių. Kaip etninių pažiūrų visuma gamtosauga pradėjo formuotis žmonių bendruomenės ankstyvaisiais gyvavimo etapais ir jos nuolatinę plėtrą lėmė vis geresnis gamtos dėsningumų pažinimas ir žmogaus veiklos įtakos gamtoje vykstantiems procesams didėjimas.

Aplinkos apsaugos priemonės gali apimti visą aplinką arba tam tikras saugomas teritorijas (draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus, rezervatus ir pan.), gamtos paminklus, visą biologinę įvairovę (ekosistemas, gyvųjų organizmų bendrijas ir rūšis, genetinius išteklius). Tokia aplinkos apsaugos sistema atsirado tuomet, kai visuomenė suprato, jog būtina sąmoningai reguliuoti žmonių poveikį gamtai ir gamtiniams kompleksams.

20 a. pirmojoje pusėje D. Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse buvo priimti pirmieji teisės aktais, susiję su gamtos apsauga – pradėtos steigti saugomos teritorijos, atsirado saugomi gamtos objektai ir gamtos ištekliai. Vėliau paaiškėjo, kad vien tik ekonomiškai stipriose šalyse priimamų tradicinių gamtosaugos priemonių nepakanka, todėl pradėtos kurti nacionalinės aplinkos apsaugos sistemos, į kurias buvo įtrauktos gyvajai gamtai išsaugoti skirtos priemonės. Jungtinių Tautų pastangomis susiformavo įvairių valstybių nacionaliniai aplinkos apsaugos teisės aktai.

Ekonomiškai silpnesnėse valstybėse toliau vyksta gamtosaugos diferencijavimasis, kuomet kuriamos aplinkos apsaugos institucijos. Pastarasis procesas glaudžiai susijęs su nacionalinio ūkio raidos padariniais ir nuolat didėjančia globaline žmogaus veiklos įtaka Žemės ekosistemoms.

Gamtos apsaugos problemų sprendimo būdų ir priemonių visuma sudaro svarbią nacionalinių ir tarpvalstybinių strategijų darnios plėtros dalį.

Lietuvoje parengti ir Seimo priimti teisės aktai, reglamentuojantys gamtos komponentų ir kompleksų apsaugos bei naudojimo tvarką. Biologinės įvairovės apsauga yra viena svarbiausių 1995 m. parengtos valstybinės aplinkos apsaugos strategijos dalių. Įgyvendinamas 1998 m. Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų planas, kuris apima genetinius išteklius, rūšis ir ekosistemas. Iš 24000–25000 organizmų rūšių į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta daugiau nei 500. Sukurta saugomų teritorijų sistema, kuri apima virš 12 procentų Lietuvos teritorijos.