Naminių gyvulių ir kitų gyvūnų (paukščių, bičių, žvėrių) veisimas ir naudojimas yra viena pagrindinių žemės ūkio šakų ir yra vadinama gyvulininkyste. Tokia veikla gyventojus aprūpina maisto produktais (mėsa, riebalais, pienu, medumi, kiaušiniais ir t. t.), žaliava (vilna, oda, šeriais, kaulais, kailiais ir kt.), traukiamąja jėga (arkliais, jaučiais, kupranugariais, asilais, drambliais, elniais ir pan.), organinėmis trąšomis (mėšlu).

Iš gyvulininkystės atliekų ir produktų gaminami vaistiniai preparatai, pašarai. Labiausiai paplitęs yra arklių, avių, bičių, elnių, galvijų, kiaulių, kupranugarių, paukščių, ožkų, triušių, žvėrių ir žuvų veisimas bei auginimas.

Iš paukštienos perdirbimo gamybos atliekų gaminami baltymingi pašarai gyvuliams, vertingos trąšos (mėšlas) žemės ūkiui. Maistui tinkamiausi vištų kiaušiniai, kurių daugiausiai deda dėsliųjų veislių vištos, taip pat vartojami kalakutų, stručių, putpelių bei vandens paukščių kiaušiniai. Mėsai veisiamos mėsinių veislių vištos, antys, kalakutai, žąsys, perlinės vištos, karveliai, stručiai.

Gyvulininkystė paplitusi visose Pasaulio šalyse, plačiai taikoma vidurūšinė hibridizacija. Moderni fermų technika, informacinių sistemų naudojimas sumažino gyvulininkystės darbo sąnaudas. Paukštininkystės pagrindinė produkcija – kiaušiniai, mėsa, papildoma – plunksnos, pūkai, oda.

Lietuvoje gyvulininkystė paplito kartu su žemdirbyste. Pirmieji prijaukinti gyvuliai buvo žolėdžiai, kurių nereikėjo papildomai šerti: galvijai, avys, ožkos, truputį vėliau – arkliai, kiaulės. 1918–1940 metais gyvos kiaulės ir žąsys buvo eksportuojamos į Vokietiją, bekoninės kiaulės – į D.Britaniją, taip pat buvo eksportuojamas sviestas, sūriai, kiaušiniai. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje susidarius žemės ūkiui palankesnėms sąlygoms gyvulininkystė pradėjo sparčiai plėtotis – statomos stambios mechanizuotos fermos ir paukštynai. Didžioji derliaus dalis buvo sunaudojama pašarui, iš gyvulių gaunama iki 85 proc. visų žemės ūkio pajamų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę neliko daugumos stambiųjų fermų. Gyvulininkystės produkcija buvo nekonkurencinga pasaulio rinkoje dėl pernelyg didelės savikainos – į Lietuvą buvo įvežama pigios produkcijos iš kitų šalių, mažiau produkcijos pirko Rusija. Gyvulių veisimo mastai mažėjo ir tik 2001–2002 m. jų skaičius stabilizavosi.

Po II Pasaulinio karo pradėtos kurti didelės vištų fermos, kurios labiau specializavosi ir koncentravosi paukštininkystėje, plėtojama kombinuotųjų lesalų gamyba. 1963 m. žuvininkystės ūkiuose pradėtos auginti mėsinės antys, 1968 m. Vilniaus paukštyne išauginti pirmieji broileriai. Šiuo metu svarbiausias dėmesys skiriamas dėsliųjų ir mėsinių labai produktyvių veislių vištų, kalakutų, žąsų ir ančių veisimui, kiaušinių ir paukštienos gamybos savikainos mažinimui, paukščių veislių palaikomajai selekcijai.