Elektros įrenginiai, kuriais elektros energija iš elektrinių (maitinimo šaltinių) perduodama vartotojams, vadinami elektros tinklu. Elektros tinklą sudaro elektros linijos (kabeliai, laidai, izoliatoriai ir laikančiųjų konstrukcijų įrenginiai) ir įtampą aukštinančios bei žeminančios elektros pastotės (elektros linijų įvadai, energijos keitikliai: lygintuvai, transformatoriai, inverteriai, elektros skirstyklos, apsaugos kontrolės ir valdymo įtaisai bei statiniai).

Elektros linijomis paprastai perduodama 330, 110, 35, 10 ir 0,4 kV įtampos srovė. Trifaziai aukštosios įtampos tinklai yra trilaidžiai, jais elektros energija perduodama dideliais atstumais. Žemosios įtampos elektros tinklas dažnai turi ketvirtąjį laidą. Gali būti vidiniai – įrengiami pastatuose; atvirųjų elektros tinklų laidai įtaisomi ant izoliatorių, paslėptųjų – po tinklu, vamzdžiuose ir išoriniai, kurie susideda iš laidinių orinių arba požeminių kabelinių elektros linijų. Įrengiami tranzitiniai – energetikos sistemoms sujungti, maitinamieji – elektros energijai į transformatorines pastotes tiekti ir skirstomieji – elektros energijai vartotojams tiekti. Beveik visi tinklai yra žiediniai, tik kai kurie jų turi kelis maitinimo šaltinius, tuomet elektros tiekimas nenutrūksta net esant gedimui.

Šiuolaikinės elektrotechnikos raidos svarbiausios kryptys yra energetinė ir informacinė. Prie energetinės priskiriama: pramonės elektronikos plėtojimas, elektros energetika, elektros mašinos, aparatų, pavarų kūrimas ir tobulinimas, prie informacinės – radiotechnika, ryšių technika, skaičiavimo technika, automatinis reguliavimas ir valdymas. Vertėtų pažymėti, kad šios sritys tarpusavyje susijusios ir su kitais mokslais, tokiais kaip mechanika, pavyzdžiui, automatinis reguliavimas ir valdymas priskiriami ne tik informacinei, bet ir energetinei elektrotechnikos krypčiai, mechatronika – mechanikos ir elektronikos derinys.

Keletą tūkstantmečių, tai yra iki 19 a. 2 pusės elektrotechnika buvo tik elektros ir magnetinių reiškinių stebėjimas, po to ir sistemingas tyrimas. 19 a. atsirado pirmieji elektros įtaisai: 1800 m. A. G. Volta sukūrė pirmąją elektros bateriją; 1821 m. M. Faraday išrado pirmąjį elektros variklį, 1827 m. J. Henry sukūrė elektromagnetą, 1840 m. S. F. B. Morse užpatentavo elektromagnetinį telegrafą, 1858 m. Z. T. Gramme – elektromechaninį generatorių; 1876 m. A. G. Bellas – telefoną; 1880 m. – T. A. Edisonas išrado kaitinamąją lempą; 1883 m. L. Gaulard ir J. Gibbsas pagamino pirmąjį transformatorių; 1886 m. H. Hertzas atrado elektromagnetinių bangų buvimą, kurį teoriškai pagrindė J. C. Maxwellas. Tais pačiais metais N. Tesla sukūrė sukamojo magnetinio lauko teoriją, o 1888 m. išrado daugiafazį kintamosios srovės variklį.

Pradėtos statyti elektrinės, tiesti elektros linijos, kurtos energetikos sistemos. 20 a. sparčiai plėtojantis praktinei elektrotechnikai pradėjo kurtis automatika, informatika, ryšių technika.